Tradicinis meistriškumas yra vienas iš seniausių sniego batų gamybos būdų, kai procesas daugiausia atliekamas rankomis, žingsnis po žingsnio. Jis prasideda nuo medžiagų parinkimo; aukštos kokybės natūrali oda ir kailis laikomi geriausiomis sniego batų žaliavomis. Toliau sukuriami raštai, nubrėžiantys batų formą ant kartono, kurie vėliau naudojami kaip šablonai gaminant padus, pamušalus ir izoliacinius sluoksnius. Po to seka pasirinktų medžiagų karpymas pagal šiuos šablonus, po to komponentai susiuvami, tvirtinami padai, tvirtinamas kailis.
1. Patvarumas (paskutinio įdėjimas): bato paskutinis įkišamas į bato viršų. Jis turi būti išdėstytas taip, kad priekinė pėdos dalis būtų lygi, o priekis ir galas būtų idealiai sulygiuoti – be jokių poslinkių, nesisukimų ar iškraipymų – siekiant užtikrinti, kad viršutinė dalis tiksliai atitiktų pastarosios formą. Šio proceso metu ypatingas dėmesys turi būti skiriamas priekinės pėdos vidurio linijai. Batų tvarsčiai būna įvairių konstrukcinių tipų, pavyzdžiui, vienetiniai, dviejų dalių, vyriai (atidarantys viršų) ir spyruokliniai. Tinkamai įstačius paskutinį, bagažinė įdedama į šildymo mašiną, kad būtų nustatyta jo forma.
2. Klijų užtepimas: klijai tepami ant apatinio viršutinio krašto ir pado. Klijai turi būti tepami tolygiai išilgai perimetro, užtikrinant lygią, ištisinę liniją be jokių tarpų ar nelygumų.
Klijai (batų gamybos klijai) skirstomi į tirpiklių pagrindus ir be tirpiklių. Tradiciniai aliejiniai (tirpiklio) klijai naudoja organinius tirpiklius, o vandens pagrindu pagaminti poliuretaniniai (PU) klijai yra ekologiškesni; tačiau pastarasis gali pasiūlyti mažesnį sukibimo stiprumą ir sumažinti pralaidumą orui. Sniego batai daugiausia naudoja PU pagrindu pagamintus klijus ir GCR skiepuotus chloropreno (neopreno) klijus.
Prieš tepant padą klijais, reikia panaudoti „gruntą“ (gydymo priemonę). Ši priemonė veikia kaip tiltelis, kondicionuoja pado paviršių, kad būtų lengviau sukibti. Labai svarbu pasirinkti tinkamą gruntą pagal konkrečią medžiagą – nesvarbu, ar tai PU, PVC, guma, EVA, TPR, nailonas, ar alyvuota oda. Naudojant netinkamą gruntą, procesas bus neveiksmingas. Nepriklausomai nuo tipo, gruntui turi būti leidžiama visiškai išdžiūti; priešingu atveju tai gali turėti priešingą poveikį. Grunto džiovinimas šiluma yra dar efektyvesnis. Prieš dengiant klijais, putplasčio padai turi būti nušlifuoti (šlifuoti). Jei pado medžiaga yra per minkšta, į klijus reikia pridėti kietiklio (kietėjimo medžiagos), kad padidėtų pado standumas, paprastai 3–5%.
Klijų tepimo būdai apima grandymą, valcavimą, vilkimą, tepimą ir valymą šepečiu. Operatoriai paprastai sukuria pageidaujamą šepetėlio pusę, konkretų tepimo būdą ir nuoseklią judėjimo kryptį. Šepečių specifikacijų pasirinkimas skiriasi priklausomai nuo asmens, o konkrečios užduoties šepečiai gali būti dideli arba maži, su ilgais arba trumpais šereliais. Dėl jų atsparumo pirmenybė teikiama juodiems šernų šeriams. Kai kurie nori apipjaustyti šerius į plokščią kraštą, kiti į apvalią arba kampuotą formą; Nėra „geriausios“ formos – teisingas pasirinkimas yra tai, kas jums patogiausia ir leidžia atlikti efektyvų, kokybišką darbą. Tepdami klijais ant patvarių kraštų (bato viršutinės dalies krašto), naudokite traukimo judesius: naudokite jėgą rodomuoju pirštu, laikydami pakabintą riešą, užtikrindami tolygų spaudimą ir sklandų, nenutrūkstamą glostymą.
3. Pado tvirtinimas (taip pat žinomas kaip "pado klijavimas") apima pado sujungimą su batų viršumi. Šiam procesui reikalingas tikslus priekinio ir galinio centro taškų išlyginimas, vienodos paraštės ir dvišalė simetrija. Padas neturi būti susisukęs, neturi būti matomų klijų likučių ar tarpų.
Temperatūros kontrolė yra labai svarbi. Nustatymai turi būti koreguojami atsižvelgiant į gamybos linijos ilgį ir konvejerio greitį, taip pat į specifines batviršio ir pado medžiagas. PU klijų (batsiuvių dažnai vadinamų „baltais klijais“) temperatūros diapazonas yra 5–150 laipsnių. Skiepyti chloropreno klijai (žinomi kaip "geltonieji klijai") reikalauja žemesnės temperatūros nustatymo; esant per aukštai temperatūrai, klijai „mirs“ (praras savo sukibimo savybes). Tvirtinant padą, klijai turi būti pakankamai sausi, o temperatūra – vidutinė. Jei klijai nėra sausi, sukibimas bus silpnas, o spaudimo metu gali atsirasti „styginių“ (klijų ištempimas į gijas). TPR padams, naudojantiems PU klijus, per žema temperatūra sukelia silpną sukibimą (padas gali lengvai nusilupti), o esant per aukštai temperatūrai, spaudžiant padas gali deformuotis arba išsipūsti kraštai. Jei naudojate nedidelę džiovinimo krosnelę, užteptam klijui leiskite išdžiūti 8–16 minučių, kad įsitikintumėte, jog tirpikliai išgaravo prieš klijuojant.
Pramonės terminologijoje „offset“ (arba *kun* kinų kalba) reiškia centro taško nuokrypį. Jei centrinis taškas pasislenka link vidinės kulkšnies, tai vadinama „vidiniu poslinkiu“; jei jis pasislenka link išorinės kulkšnies, tai yra „išorinis poslinkis“. Kadangi paskutinio dugno vidurio linija vidinėje pusėje yra trumpesnė ir platesnė, o išorinėje – siauresnė ir ilgesnė, geriau turėti „vidinį poslinkį“ nei „išorinį poslinkį“. Centrinis taškas turi būti tiksliai išlygintas; kitaip tolesnės operacijos bus sunkios. Tvirtinant padą, visas kontaktinis plotas turi būti suklijuotas su klijais. Jei padas yra šiek tiek didesnis nei viršutinis, „suspauskite“ padą link viršutinės dalies; jei padas šiek tiek mažesnis, viršutinę dalį „suspauskite“ link pado. Galiausiai išspauskite bet kokį įstrigusį orą ties juosmeniu (bato skliautą / juosmens sritį), kad oro slėgis neplyštų sukibimo dėvėjimo metu. 4. Spaudimas: įdėkite batą su pritvirtintu padu į presavimo mašiną. Spaudimo trukmė turi būti 5–8 sekundės, slėgis 20–40 kN. Naudokite didesnį slėgį EVA padams; TPR padams laikykite vidutinį slėgį, kad išvengtumėte briaunų pasislinkimo (paslydimo). Po presavimo batas perkeliamas į aušinimo mašiną, kad būtų nustatyta jo forma.
5. Paskutinis išėmimas: iš avalynės ištraukite paskutinius batus; tai užbaigia pado tvirtinimo procesą. Vyriškos avalynės sukibimo stiprumas, išmatuotas 90 laipsnių atsilupimo bandymu, turi būti ne mažesnis kaip 5,4 kN/m.
